Sveiki, esu Matas Gudauskis. Išvydau šį pasaulį 1990 metais kovo 4 dieną mylinčioje ir manęs nekantriai laukusioje šeimoje, o visų svarbiausia – sveikas. Augau ir džiaugiausi gyvenimu kaip ir dauguma vaikų: mokiausi, sportavau, lankiau įvairius užsiėmimus, o laisvą laiką leisdavau su draugais kieme arba krepšinio aikštelėje. Įgijęs vidurinį įsilavinimą išvažiavau mokytis į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, kurioje įgijau transporto inžinieriaus specialybę. Prieš pat diplomų įteikimą studentus aplankė įmonės „Fima“ atstovai, kurie papasakojo, kuo užsiima, kalbėjo, kad jiems reikia jaunų specialistų. Pamaniau, jog verta surizikuoti, nes kitas žingsnis pabaigus studijas juk ir turi būti susirasti darbą. Nemeluosiu – pradžia tikrai buvo sunki, tačiau bėgant laikui jaučiau, jog tobulėju, o kruopštumo reikalaujantis darbas netgi pradėjo ir patikti. Vienu metu sau patyliukais pamąsčiau: „mano gyvenimas išties juda teigiama linkme, praktiškai neturiu dėl ko skųstis. Per penkerius metus susitaupiau pradinį įnašą būsto paskolai, su banku viskas sutarta, planuoju vestuves – viskas kaip iš tobulo filmo scenarijaus“. Tačiau toks gyvenimo siužetas, pasirodo, buvo skirtas ne man… Viskas apsivertė aukštyn kojomis nelemtą 2019 metų rugpjūčio 25 dieną, kai Lentvaryje su bendradarbiu turėjome atlikti kontaktinio tinklo pakabos remonto darbus. Vadovaudamiesi darbų vadovo nurodymais, pravažiavus elektriniui traukiniui automobiliniu bokšteliu pakilome į viršų pakeisti gervę ir kitas detales, laikančias aukštosios įtampos laidus. Netrukus tą bokštelį nušvietė ryškios šviesos blyksnis… Pasirodo, pasitikėdami darbų vadovu padarėme lemtingą savo gyvenimo klaidą – išsiųsti dirbti buvome neatjungus elektros įtampos ir neįžeminus elektros linijos, ko pasekoje kolega žuvo vietoje, o pats ištiktas šoko buvau išgabentas į Vilniaus universitetinę ligoninę, kurioje prabuvau iki metų pabaigos. Ištvėriau daug operacijų, kurių metu buvo pašalinti suanglėję audiniai, persodinta oda. Maniau, kad atėjus laikui grįšiu namo ir gyvenimas stos į savo vėžes, tačiau įvyko komplikacijos, kurių metu stipriai pradėjo kraujuoti kairioji ranka. Kelis kartus buvo perpilamas kraujas, o galiausiai „pasigavau“ ir kraujo užkrėtimą. Viskas ėmė kardinaliai keistis, man ne gerėjo, o blogėjo su lyg kiekviena minute. Teko rinktis: norint gyventi – turiu atsisakyti savo rankų… Dabar gyvenu savo tėvų namuose, Kaišiadoryse, suvaržytas, nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Į lauką išeinu tik savaitgaliais, kai tėvai nedirba – be kitų pagalbos net ir to padaryti negaliu… Dienas leidžiu prie kompiuterio, žiūriu filmus ir …. realiai daugiau nieko, o norėtųsi įnešti kažkokį indėlį jei ne savo, tai visuomenės labui. Fizinius skausmus ir įvairius traumos padarinius jaučiu iki dabar, tačiau didžiausias skausmas yra psichologinis – man labai sunku būti nesavarankišku ir jaustis našta savo artimiesiems. Skaudu, kai negaliu savęs niekur realizuoti, o svajonė būti bent kažkiek nepriklausomu atrodo praktiškai neįmanoma. Ta svajonė turi realų vardą – tai bioninės rankos, kurių įsigyti pats neturiu finansinių galimybių… Jei kas nors manęs paklaustų, kokia mano svajonių pinigų suma, atsakyčiau nė nepagalvojęs – tai kiek daugiau nei 600 tūkst. eurų, kurių dėka įsigyčiau bionines rankas. Prašyti net ir paprastų dalykų nėra labai lengva, bet perlipdamas per visas vidines baimes ir nesmagumo jausmą kreipiuosi į Jus: „Mieli žmonės, būčiau be galo dėkingas už bet kokią finansinę ar moralinę paramą, kuri man vėl leistų pasijusti žmogumi. Bet kokia auka yra priimtina, o prisidėti prie mano svajonės galite viršuje paspaudę nuorodą „Paaukoti“. Iš anksto tariu AČIŪ už Jūsų dideles širdis, pagalbą bei supratingumą. Telaimina visus Dievas!“.